Degantis kalnas

Degantis kalnas Naujesnis Kaip gimė "Abės vasara"

Degantis kalnas

(Iš gyvenimo Afrikoje)
Praeitą savaitę mūsų Andrius turejo siaubingą išgyvenimą kalne Čilekoje (Chileka), kūno kultūros pamokos metu. Mat kartais mokiniai kūno kultūrą daro netoliese esančiame kalne, laipiodami aukštyn žemyn ar bėgiodami pakalnėmis. O dabar yra sausros laikotarpis. Tai toks metas, kai kiekvieną dieną – ir dieną, ir naktį – dega milžiniski plotai kalnuose bei lygumose… Žmonės specialiai sukelia tuos gaisrus, manydami, kad tokiu būdu sudegs gyvatės ir visokie nuodingi padarai bei augalai. Liūdna dėl tokio mąstymo… Nes gyvatės nesudega – jos pasislepia savo urvuose po milžiniškais akmenimis. Bet tikrai sudega visi jauni medeliai ir krūmokšniai. Beje, brandūs medžiai kertami nuolatos ir be jokios kontrolės, todėl kalnai darosi vis labiau bemiškiai. Ir nieko čia nepakeisi.

Taigi, praėjusią savaite, atrodo, trečiadienį, Andriaus klasė su fizinės kultūros mokytoju išėjo kopinėti po kalnus. Dar iš tolo jie matė, kad kalnas dega keletoje vietų. Bet atrodė, kad tie gaisrai yra labai toli nuo jų, ir niekam net mintis į galvą neatėjo, kad jie galėtų būti jiems patiems pavojingi. Taigi, jie toliau lipo vis aukštyn ir aukštyn. Per tą laiką liepsna išsklido į abi kalno puses ir, apglėbusi visą kalno šlaitą, didžiuliu greičiu ėmė lesitis žemyn. Tik tada studentai ir mokytojas suprato, kad jų gyvybėms gresia didžiulis pavojus. Visi kiek galėdami greičiau pasileido bėgte leistis nuo kalno. Bet jų tarpe buvo vienas labai apkūnus ketvirtakursis (lietuviškoje mokykloje būtų dešimtokas). Jis sunkiai alsuodamas iš lėto nerangiai leidosi žemyn, mokytojo vis prilaikomas ir pastumiamas. Visi labai aiškiai matė, kad jeigu laiku nepasieks platesnio keliuko kalno papėdėje, tai ugnis apglėbs juos, – jie atsidurs liepsnos žiedo viduryje. Ir mokiniai, ir mokytojas buvo be galo persigandę. Milžiniskos liepsnos vyte vijosi juos iš už nugaros, visi
jautė deginantį karštį. Bet laimei, pagaliau jie visi pasiekė tą keliuką, kuris vedė žemyn į slėnį. Dar po kelių sekundžių keliauninkai nustėrę stebėjo, kaip šėlstančios liepsnos apsijungė ir kaip dabar jau liepsnojo visas milžiniškas kalno šlaitas. Ugnis buvo trijų – keturių metrų aukščio. Visi puikiai suprato, kas iš jų būtų likę, jeigu jie vos keletą sekundžių ilgiau būtų užgaišę kalne. Ačiū Dievui, viskas pasibaigė gerai. Bet Andrius dar ir šią naktį sapnavo, kad visas koledžas paskendęs liepsnose…
(Malavis, 2007 rugsėjis)